Pereiti prie turinio

Galiu pasakyti, kad šeimoje mes švenčiame nesėkmes. Kai kuriose šeimose yra didelis spaudimas išlaikyti šeimos tradicijas, tačiau tai dažnai daroma jūsų pačių laimės ir ramybės sąskaita. Kodėl anksčiau buvo taip paprasta kalbėtis su tėvais, o dabar taip sudėtinga? Ir tada negalėsime ilsėtis.

Prieš naujus mokslo metus — tiksinti vaikų emocijų bomba Vasaros atostogos nenukenksmino arba tik iš dalies nukenksmino susikaupusias tamsias vaikų emocijas. Šių dienų aktualijos, krizės šalyje tik dar labiau patvirtina, koks svarbus yra emocinis intelektas. Kaip elgtis su savo tėvais dalinasi mintimis, kad bijo numirti dėl kovido, bijo susitikti su draugais rudenį, bijo prarasti artimuosius, jaučiasi kliūtimi namuose nes visi dirba iš namų ir reikia tylosbijo būti savimi, bijo dėl tėvų, kurie dirba ligoninėse ar saugo pasienio ruožą, nerimauja, ar pavyks mokytis, liūdi, kad pykstasi tėvai ir t.

Ką jie daro su kaip elgtis su savo tėvais jausmais? Dažniausiai juos uždaro, paslepia giliai savyje ir įjungia bombos laikmatį. O bombai sprogus, jie jaučiasi kalti ir gyvūnų teisės pažintys uk ant savęs. Kaip padėti vaikams ir apie emocijų higienos svarbą Rimantė Kulvinskytė kalbina mokytojas Laurą Levinskaitę ir Moniką Tindžiulytę.

Programoje — vaikų emocinis intelektas. Juk viskas prasideda nuo labai paprastų ir žemiškų dalykų - mūsų jausmų ir emocijų. Kada ir kokiame kontekste pirmą kartą išgirdote apie emocinį intelektą? Laura: Pirmą kartą susidūriau darbe, dirbant darželyje su vaikais. Tuomet atsirado bėdų, nežinojau, kaip man jas spręsti, ką daryti.

Vaikai nesusitvarko su savo emocijomis, aš irgi nesusitvarkau su savo emocijomis. Labai pamažu, iš lėto pradėjau domėtis, gilintis. Taip ir atsirado žinojimas, kas tai yra, apie ką tai yra. Ir galų gale priėjau išvados, kad jeigu aš viduje esu rami, mano vaikai aplinkui mane taip pat jaučia tą ramybę.

Interviu vienu klausimu: Pasenusius tėvus – ant rogučių ir į mišką?

Monika: Aš su emociniu intelektu susipažinau mokykloje, kurioje buvo specialiųjų poreikių vaikai, vienuolės, didžiulė bendruomenė su daug sunkumų viduje, iššūkių ir įvairiausių jausmų.

Buvo ir džiaugsmo, ir netekčių, buvo visko.

Monika: Oficialiau šnekant, tai yra neformalaus švietimo ugdymo studija, kurioje vyksta užsiėmimai vaikams. Tie užsiėmimai vyksta per kūrybą, potyrius ir visus kitus dalykus apie jausmus. Mūsų pagrindinis ir vienintelis akcentas yra Jausmai. Mes turim emocijų planą ir, tarkim, vieną dieną kalbam apie meilę sau, apie pagarbą, apie baimę, keliaujam per tuos jausmus, savaitgaliais einam į patyriminius žygius, geriam kakavą, gulim, šokam, lipdom, klijuojam, žaidžiam su sensorine įranga.

kaip elgtis su savo tėvais vežimėlis internete

Bent jau anksčiau taip buvo, kai aš augau. Dabar, kalbant apie sėkmę gyvenime, emocinis intelektas atsistoja į pirmąją vietą. Kokia yra jo svarba mūsų gyvenime? Kodėl mums svarbu juo rūpintis, jį ugdyti nuo mažų dienų?

Monika: Tai - pagrindas sveiko, tiek fiziškai, tiek emociškai save gerbiančio žmogaus. Jeigu tu priimi save, jeigu tu moki susitvarkyti su savimi, tau viskas seksis.

Nes bet koks iššūkis tavo gyvenime neišmuš tavęs iš vėžių. Tu mokėsi paprašyti pagalbos, mokėsi suburti žmones, mokėsi bendrauti ir galėsi įveikti visas kliūtis.

kaip elgtis su savo tėvais pažintys 5 metus jokio pasiūlymo

Niekas nesako, kad tada tu neverksi, ar tau nebus kažkokių emocinių bangų, bet tu mokėsi su kaip elgtis su savo tėvais dirbti, su jomis susitvarkyti ir labai stabiliai stovėsi ant kojų. Laura: 90 procentų, gal net ir daugiau. Tai kaip elgtis su savo tėvais ir nuo pačio žmogaus.

Pavyzdžiui, be emocinio intelekto dirbti komandoje nepavyks. Tik jį išlavinus tu gali priimti profesinę kritiką. Kurioj vietoj mes savęs nepagaunam, kaip galim vaikui įžodinti iššūkį, pasivaikščiojimą ar kitą patirtį?

Laura: Galima pradėti nuo to, kad maži vaikai dažniausiai labai džiaugiasi lietumi. Taškosi balose, laksto, jiems nėra šalta karšta, yra smagu. Ir ką vaikas tada? Staiga nebenori eiti į lauką, nes lyja, nemalonu, mama sakė blogas oras šiandien, nebenoriu į lauką. Monika: Arba einam su vaikais į žygį, kaip elgtis su savo tėvais ekskursiją, mus užklumpa lietus, bet mes labai gerai praleidžiam laiką. Ir visa ta gera emocija, kuri būna susikaupusi per dieną, švelniai nugesinama.

Dar gajus įsitikinimas kalbant apie vaiko nuomonę, kad aš už jį nuspręsiu, jis dar nieko nesupranta.

10 Patarimų, Kaip Elgtis Su Toksiškais Tėvais Laimei Netobula - Šeima

Iki ko tai gali privesti? Monika: Kalbant apie patį blogiausią atvejį, tai gali privesti prie nervinės krizės, vaikų tantrumų pykčio priepuolių ir savęs žalojimo. Pavyzdžiui, vaiko įgalinimas susidėlioti savo rūbus, apsirengti pačiam. Mums tai yra dienos smulkmena, mes norime greičiau greičiau, apsirenk, einam, važiuojam, bet visos šitos smulkmenos susideda į vaiko pasitikėjimą savimi ir savo sprendimais. Vakar matėmės su draugais, kurie grįžo iš Indijos, ten dirbo ir gyveno.

Sako, va ten yra kultūra, kai tėvai labai rūpinasi vaikais ir keturiasdešimtmečiai nesugeba priimti elementaraus sprendimo.

kaip elgtis su savo tėvais pažintys hurrydate žydų greitis

Aš neturiu darbo, padėk man, sugalvok už mane. Bet jeigu gėlę per dažnai laistysi, ji numirs, tiesa? Ir dėl to skubinimo — gal tada anksčiau atsikelt? Vaikas juk išvis kaip elgtis su savo tėvais skubėjimo nesupranta.

Kur mes taip skubam? Į širdies persodinimo operaciją? Net jei ir pavėluosi, nieko nenutiks. Tas yra labai svarbu. O kaip dažnai girdite mamų kalbėjimą už vaikus? Jis to nemėgsta, to negali, jam tas nepatinka. Laura: Šiek tiek liūdna, nes labai dažnai girdim — mano vaikas nemėgsta, turi būti taip taip, jo diena turi būti tokia, čia kaip elgtis su savo tėvais taip ar kitaip elgiasi.

O vaikas nieko net nespėja pasakyti. Klausai mamos, tėčio, bet labiau norėtum, kad vaikas visa tai tau papasakotų, tu per tai galėtum užmegzti su juo ryšį. Bet nebegali, nes jau viską žinai, nors iš tikrųjų galbūt taip net nėra. Jei vaikas negali išsakyti nuomonės arba jo nuomonė nesvarbi, mažėja jo savivertė. Tada pažintys avond amsterdamas ar paauglystėje yra labai sunku priimti sprendimą.

Nes aš nežinau, ar aš tikrai galiu apsispręsti? Ar čia tikrai mano sprendimas, ar jis tvirtas? Gal man reikia paklausti tėvų, nes aš nesijaučiu pilnai pasitikintis savimi, kad galėčiau priimti gerą sprendimą. Ar tai yra gerai? Jūs kaip pedagogės, ar galėtumėte pasakyti, kur yra riba?

Socialinių mokslų daktarė: fizinės bausmės gali išgąsdinti vaiką gyventi

Monika: Bendrinės ribos visiems nėra. Turime jausti pagal vaiką. Visi sutinkame, kad akademinės žinios yra labai svarbu. Jos yra mūsų ateitis. Bet lygiai taip pat emocinė ramybė, stabilumas, namuose ir nepervargimas ypač vaikui lygiai taip pat yra svarbu. Vaikai žymiai daugiau sugeria į save emocijų, įvykių per dieną.

Sudėtingas tėvų vaidmuo

Vienas vaikas gali dešimt kartų apsiverkti, tada laimės priepuoliai, tada pykčiai tarpusavyje. Gal tai ir smulkūs dalykai, bet jam labai svarbūs. Ir plius tada prisideda būreliai, sportas, plaukimas, piešimas. Ir tada mes grįžtame namo ir dar norime, kad vaikas susitvarkytų kambarį, paruoštų pamokas, mums nekvaršintų galvos ir eitų miegoti. O kada vaikas gali tiesiog pabūti? Mes dažnai galvojam, jei neduosim vaikui veiklos, jis lips mums ant galvos. Ir tada negalėsime ilsėtis.

Bet lygiai taip pat kaip mes norime pailsėti, nori ir vaikas. Turime duoti jam laisvę pasirinkti — ar jis žais savo kambaryje, ar tiesiog gulės, ar žiūrės televizorių, lygiai taip pat kaip ir mes. Reikia duoti laisvės vaikams. Kaip reikėtų šioje vietoje sužaisti saugiai, kad ir tu išsakytum savo norus, ir vaikas nesijaustų spaudžiamas?

Kaip ugdyti vaiko atsakingumą?

Laura: Lūkesčiai man atrodo apskritai toks labai sunkus dalykas, nes kuo daugiau lūkesčių prisikuriam, tuo paskui sunkiau išgyvenam, kad tie lūkesčiai nepasiteisino. Jei mes turim lūkestį, kad mano vaikas bus gabus ir muzikoje, ir sporte, ir matematikoje, ir visur kitur, o jis kažkurioj vietoj suklysta ar tiesiog jam nepatinka ta sritis, jis nenori ten būti. Ir mes tada nusiviliam savo vaiku. Reikia tikėti, o ne tikėtis.

Tėvai gali tapti draugais

Monika: Ir galbūt stengtis išgyventi metus, o neprojektuoti ateities vaiko dešimt ar penkis metus į priekį. Nes dėl visų smulkių įvykių jo gyvenime, kurie duoda daug emocijų, jam reikia pagalbos čia ir dabar. Ar tokių pavyzdžių galėtumėte iš praktikos pateikti? Monika: Taip, tai — ganėtinai skaudūs pavyzdžiai.

Interviu vienu klausimu: Pasenusius tėvus – ant rogučių ir į mišką? | Gyvenimas

Susidūrėme ne su vienu tokiu. Vienas iš tokių buvo, kai tėvai dėjo labai daug pastangų, kad vaikas viską gebėtų: skaičiuoti, piešti, rašyti, sportuoti. O vaikas turėjo didžiulę baimę tokiems dalykams. Jam buvo sudarytos visos sąlygos išmokti šiuos dalykus.